Gyvenimas BE plastiko (I)

Rasa Barčaitė

Virtuvės karalystėje lankstusis plastikas tapo nepakeičiamu mūsų draugu. Pabandykite suskaičiuoti, kiek į plastiką įpakuotų produktų kas dieną nusiperkate parduotuvėje, kiek plastikinių šiukšlių maišų kas savaitę išmetate. Net būdami ekologiškai sąmoningais piliečiais ir rūšiuodami šiukšles padidiname besaikio plastikinių maišų ir šiukšlių dėžių vartojimą.

2011 metais „Environmental Health Perspectives“ žurnalas publikavo tyrimą, kuriame buvo tyrinėtos penkios San Francisce gyvenančios šeimos. Joms tris dienas buvo paskirta speciali dieta: nebuvo galima valgyti jokio maisto, esančio plastikinėje pakuotėje. Kai mokslininkai palygino šeimų narių šlapimo rezultatus prieš ir po tyrimo, jie buvo išties nustebinti jų skirtumu. Bisphenolio A (BPA, chemikalas, naudojamas plastiko kietėjimui) lygis jų kūne po tyrimo sumažėjo vidutiniškai trečdaliu, o phthalate DEHP (chemikalas, plastikui suteikiantis lankstumo) sumažėjo daugiau nei pusę. Visgi straipsnyje nebus įrodėjama, koks blogas yra plastikas, nes jis nekaltas, kad žmonės nemoka juo naudotis saikingai. Turbūt ne vienas priekaištingai paklausite — kaip išmesti atliekas be plastikinių maišų, kur sudėti pomidorus ar kaip nusipirkti tualetinį popierių — ir būsite visiškai teisūs.

Nuo teorijos pereiti prie praktikos išties sunkoka. Todėl pakalbinome Australijoje gyvenančią Giną, kuri pasiryžo metus gyventi be jokių plastikinių produktų. Turime ir lietuvišką įrodymą, jog pirkti maisto produktus be plastiko – beveik realybė. Bent jau to siekia Šarūnas Velykis, norintis įsteigti unikalią Lietuvoje bepakuočių produktų parduotuvę.

Metai be plastiko

Australijoje, Melburne, gyvenanti Gina Prendergast pirmą 2011 metų dieną nusprendė, jog metus gyvens be jokių plastiko produktų. Ir ne tik gyvens, bet ir rašys savo tinklaraštį bei įvairiais šaltiniais platins šią žinią visiems. Netrukus prie Ginos prisijungė ir jos vyras su savo 5-erių metų sūnumi. O vasarą ir ką tik gimusi dukra. Atrodo, jog šis pasirinkimas niekuo ypatingas? Pabandykite augindami mažus vaikus išgyventi be plastiko produktų. Moteris pabandė ir ne tik ištvėrė metus, bet ir nusprendė savo misiją pratęsti toliau.

Giną atsisakyti plastiko inspiravo dokumentiniai filmai „The Garbage Patch“ (BBC, 2008) ir „A Sea Change“ (Niigii Films), platinantys plastiko daromos žalios mastus. Moteris taip pat aktyviai dalyvauja aplinkos apsaugos programose, pati dirba su aplinkosauga susijusioje sferoje bei nuolat visuomenei viešai pristato plastiko žalos padarinius bei savo šeimos pavyzdį. Visa tai dar spėja užfiksuoti savo tinklaraštyje „PlasticFreeLifestyle.com“.

Pagal savo sukurtas taisykles, metus Gina negalėjo įsigyti jokių plastiko produktų ar pakuočių. Jei ji neranda plastiko pakaitalų, turi pirkti jau kažkieno panaudotą gaminį, pavyzdžiui, drabužius. Jei ji visgi ir panaudoja kokį plastikinį produktą, jis privalo būti saugojamas visus metus ir vėliau transformuotas į meno kūrinį. Naujam Ginos įpročiui suformuoti prireikė maždaug 21 dienos.

Gina pasakojo, kaip jos šeima reagavo į apsisprendimą metams atsisakyti plastiko: „Mano vyras buvo labai supratingas, kartu vaikščiojame po prekybos centrus, ūkininkų turgelius. Jis pats į darbą nešasi neplastikinį kavos puodelį, ir mielai bendradarbiams aiškina, kodėl tai daro. Jo sūnui Tyleriui, kuomet pradėjau šį projektą, buvo vos 5-eri, tačiau jis irgi buvo supratingas, į mokyklą nešdavosi metalinę priešpiečių dėžutę, draugams stengdavosi dovanoti dovanas, įpakuotas neplastikinėje pakuotėje“.

Apsipirkinėjimas – tai pakankamai daug laiko atimantis procesas, nes šeima gyvena naujai pastatytame rajone, kuriame tėra vienintelis prekybos centras. „Tad iki kito tenka kartais važiuoti ir apie valandą. Kadangi tokie ieškojimai automobiliu ne ką mažiau kenkia gamtai, prie namų įkūriau nedidelį darželį, kuriame pasodinau uogų bei žolelių“, — teigė moteris. Kai kuriuos produktus, kaip kad druską ar cukrų (kurio Gina teigė beveik nevartojanti), ji perka didmenėse specializuotose parduotuvėse, kuriose jas gali susipakuoti į jai tinkamas pakuotes.

Pirkdama sveriamas daržoves, Gina jų nepakuoja į jokius maišelius, tiesiog nuneša prie kasos ir pasvertus pardavėjos susideda į savo pakuotes. Tačiau keblumai atsiranda perkant minkštą maistą, pavyzdžiui, sūrį ar vištieną. „Jei turiu atsinešusi savo indelius, prašau juos sudėti ten, tačiau kartais pamirštu. Tuomet prašau viską supakuoti į popierių, tačiau pardavėjai visaip bando įtikinėti, kad taip produktai prilips. Manęs tai nejaudina, juk lengva nuplauti popierių nuo maisto“, – apie pakitusį apsisprendimą kalbėjo moteris.

Gina paneigia mitą, kad gyvenimas be plastiko yra daug brangesnis nei paprastas. „Pristatydama savo projektą per viešas prezentacijas, visus nustebindavau, kaip mūsų šeima pigiai gyvena. Nors perkant mėgstamą sūrį ne plastikinėje pakuotėje jis tampa daug brangesnis, tačiau kartu daug kokybiškesnis. Valgome jo rečiau, tačiau dėl to tik dar labiau vertiname. Ir, svarbiausia, nevartojame jokio greito maisto. Mūsų šeimos sugebėjimas gaminti išties patobulėjo ir dėl to labai džiaugiamės“.

Kai Gina pirmą kartą pastojo, jos pusbrolis pajuokavo, jog tai gyvenimo be plastiko pasekmės. „Tačiau juk dauguma prezervatyvų gaminami iš latekso“, — juokėsi Gina.

Kosmetiką ir grožio priemones Gina sugeba pasigaminti pati. Dažnai ji tiesiog naudoja tiesioginius produktus, esančius buityje. Alyvuogių, kokosų aliejus puikiai atstoja kūno kremą, makiažo nuėmėją ir kaukę plaukams. „O pasigaminti šampūną – labai paprasta. Rozmarino šampūnui užkaitinu vandenį, vėliau jį užpilu ant sode surinktų rozmarinų. Tenka palaukti apie 10 valandų ir tuomet pusę šio mišinio sunaudoju iškart, o likusį – kitą kartą“, — pasakojo Gina, pridūrusi, jog rosmarinų vanduo puikiai išvalo plaukus ir atstoja šampūną bei kondicionierių. Jei plaukai labai susiriebaluoja ties šaknimis, moteris papildomai juos perplauna su kepimo soda.

Visgi, ne viskam dabar įmanoma rasti plastikinių pakaitalų. Sunkiausia būna perkant drabužius, nes net ir prie šimtu procentu natūralios medžiagos drabužio, būna prikabinta plastikinė etiketė su kaina. „Perkant apatinį trikotažą, tenka susidurti su elastinu, nilonu ar polisteriu. Tačiau visgi šių produktų pirkti padėvėtų drabužių parduotuvėse nesiryžtu“ — vieną iš pagrindinių trukdžių vykdyti planą įvardino Gina.

Pasak moters, didžiausias plastiko kiekis suvartojamas naudojant plastikinius maišus ir butelius. Ir nėra pateisinamos priežasties, kad jų pakeisti į kitą tarą neįmanoma. „Tad jei dar neturite daugkartinio vartojimo prekių maišelio arba daug kartų naudojamo vandens butelio, paprašykite jo Kalėdų proga. Kitas žingsnis – atsisakyti plastikinių puodelių perkant kavą išsinešti. Taip pat – dušo kremo, kurio plastikinės pakuotės mikrodalelės nusėda ant mūsų odos“.

Šiuo metu Ginos šeima nebegyvena griežtai ribodama plastiko, gimus antram kūdikiui naudoja įprastas sauskelnes ir kai kuriuos kremus. „Šiais metais 2-ojo dukros gimtadienio proga leidau sau nupirkti plastike supakuoto rudojo cukraus — to niekada nebūčiau dariusi per pirmuosius savo neplastikinės kelionės metus.

“Mažiau perku ir vartoju. Nebėra jokios neplanuotos pirkimo manijos. Mūsų šiukšlių dėžės niekuomet nebūna pilnos ir aš džiaugiuosi žinodama, kiek mažai mūsų šeima teršia planetą. Turėdama mažiau jaučiuosi daug daugiau laiminga“, — apibendrino Gina.